Nuo Augustaičiai

Apžiūrėti „tikrą“ vandens malūną galima Augustaičiuose, sename kaime ant dešiniojo Ventos upės kranto. Tiesa, kaimas dabar ištuštėjęs, tačiau, nusileidus į upės slėnį, greit išvysi dviejų aukštų puošnų raudonų plytų, puoštą išsikišusiomis iš mūro sienų plytų eilėmis, stulpeliais, plytų arkomis virš langų pastatą su rūsiu.

Šioje vietoje malūno stovėta jau XIX amžiaus pabaigoje. Dabartinis pastatas mūrytas 1932 metais.

Darbštusis Augustaičių malūnas išliko, nes nuolatos veikė.

Jo savininkais ilgą laiką buvo žydai Ševelis Vilkas ir Leiba Kušmanas, vertęsi grūdų, sėmenų ir miltų prekyba. Pasak malūno istoriją tyrinėjusio Antano Puščiaus,  Vilkų giminė, kilusi iš Lietuvos žydų elito, buvo ganėtinai turtinga ir apsukri. Tad „Augustaičių malūną, tada dar medinį Ševelis Vilkas apdraudė įvairiose Europos šalyse, vėliau padegė, gavo draudimus ir už tuos pinigus pastatė mūrinį dviaukštį, dar ir šiandien tebestovintį“¹.

Vėliau Augustaičių malūnas perėjo šios giminės palikuonims. Apie 1938 metais, mirus Š. Vilkui,  malūnas atiteko jo sūnui, kurį 1941 metų rudenį sušaudė vokiečiai Šiaudinės miške.

Pokario metais malūnas priklausė komunalinei įmonei,  sukūrus kolūkius, atiteko „Gegužės 1-osios“ kolūkiui, nuo 1963-ųjų Papilės paukštininkystės tarybiniam ūkiui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę  perėjo į Papilės žemės ūkio bendrovės rankas. Šiuo metu malūnas priklauso ūkininkui Algirdui Martyšiui.

Atlaikiusiame dešimtmečių negandas malūne išlikę autentiški įrengimai,  malūnas gali malti vandeniu. Jame tebeveikia 1927 m. gamybos švediški valcai, kruopų darymo mašina.

Dabartinis malūno savininkas numato malūne įrengti muziejų.

Informacija paimta iš www.papile.lt tinklapio